Tarsi mažytės šventyklos
Nevaizduojančiojo meno raida nesibaigė su žymiuoju Kazimiro Malevičiaus „Juoduoju kvadratu“ (1913) – abstrakčioji tapyba vystosi iki pat šių dienų. Lietuvoje abstrakcionizmas dažnai siejamas su Kazės Zimblytės (1933–1999) vardu. Tapybos kūriniui nusimetus šimtmečius neštą prievolę reprezentuoti realybę, atsiveria didžiulė erdvė įdomiausiems žaidimams ar tyrimams, pradeda kalbėti anksčiau nei į darbą įkinkyta medžiaga. Menininkė ir susitelkia į paveikslo plokštumą kaip eksperimentų aikštelę, tačiau dėmesį kreipia ne į ekspresijos išraišką, nebando sujaudinti žiūrovo dramatiškais efektais, priešingai – jos kūriniai vis labiau rimsta, koncentruojasi į tvirtas, bet kartu nepaprastai subtilias, rafinuotas, trapias struktūras, paremtas vos pastebimais spalvos virptelėjimais, plokštumos pokyčiais.
UždarytiK. Zimblytės kūrybą žinojo ir vertino amžininkai, bet ne oficialioji sovietų valdžia. 1959 m. Dailės akademijoje baigusi tekstilės specialybę, kurį laiką kūrė projektus audinių raštams tekstilės fabrikuose ir buvo vertinama, vėliau bendradarbiavo su architektais, tačiau ją traukė tapyba, tad, įstojusi į Dailininkų sąjungą, pasiryžo pramoninius užsakymus mesti ir atsiduoti rimtai kūrybai. Sprendimą palaikė jos vyras – tuometinis Dailės akademijos rektorius Vincentas Gečas, tačiau netrukus jie išsiskyrė. K. Zimblytės situacija tapo sudėtinga.
Pirmoji dailininkės darbų paroda buvo surengta 1968 m. Vilniaus „Vagos“ leidyklos posėdžių salėje, nuošalesnėje, ne oficialių renginių erdvėje, tačiau jau po dienos sovietinės valdžios buvo aršiai sukritikuota ir uždaryta. Nuo tada menininkė tapo nepageidaujama oficialiose parodose, jai užsidarė net tokių pusiau viešų ekspozicinių erdvių, kokia buvo „Vagos“ leidykla, durys. K. Zimblytė pakliuvo tarp neeksponuojamų autorių. Tačiau tuo metu menininkę pastebėjo ir įvertinoMaskvos andergraundointelektualai, ją ėmėsi globoti meno teoretikas Anatolijus Strigaliovas. Kūriniai buvo eksponuojami privačioje Vasilijaus Rakitino galerijoje, tapybos darbusMaskvoje pirko avangardinio meno kolekcininkai.
Menininkė atidi net mažiausiam niuansui, pustoniui. Tie niuansai ir tampa viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis K. Zimblytė kuria abstrakčias kompozicijas lyg mažytes šventyklas, tvirtai supindama jas iš paveikslo plokštumų.
1973 m. K.Zimblytė gavo užsakymą sukurti Maskvos Gnesinų akademijos teatro užuolaidą. Pagal menininkės sumanymą uždanga turėjo būti lyg skiautinys, subtilių sodrių žemės spalvų paveikslas, susiūtas iš rusvų, oranžinių ir terakotos spalvų kvadratėlių ant tvirto pamušalo. Menininkė niekad per daug nesirūpino technologiniu kūrinių aspektu, buvo impulsyvi, stichiška, jai buvo įdomus pats kūrybos procesas. Gal todėl nenumatė, kad užuolaida neatlaikys savo pačios svorio– ji plyšo jau per premjerą, tad teko restauruoti.
Netrukus K. Zimblytė grįžo į Lietuvą, kur vertėsi itin sunkiai. Oficialioji valdžia jos kūrybos nepriėmė, darbai negalėjo pakliūti į parodas. Tad kūrinius menininkė eksponavo Juditos ir Vytauto Šerių namuose, darė instaliacijas su ryžių popieriaus juostomis savo tėviškėje Briedžiūnuose, Ukmergės rajone, ir Jeruzalėje – pievoje prie Marijos ir Vlado Vildžiūnų namų. Nors parodose pradėjo dalyvauti dar 1959 m., pirmąją personalinę Dailės parodų rūmuose galėjo surengti tik 1988 m., pačiame sovietinio režimo saulėlydyje.
Tiek remiantis liudininkų prisiminimais, tiek paprastai žiūrint į paveikslą, darosi aišku, kiek daug menininkei reiškė spalva. Savo pasaulį K. Zimblytė kuria iš duslių tamsiai rudų, mėlynų, žalių žemės, melsvų oro ar vandens spalvų, tarsi paversdama paveikslą gamtos pasaulio dalimi. Dažnai savo kūrinius papildo prislopintu auksu ar sidabru, prasimušančiu pro spalvos sluoksnį ar esančiu po plokštuma – žodžiu, tik šiek tiek atsiveriančiu, tarsi šviesa, kuri ateina iš kažkur ten. Menininkė atidi net mažiausiam niuansui, pustoniui. Tie niuansai ir tampa viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis K. Zimblytė kuria abstrakčias kompozicijas lyg mažytes šventyklas, tvirtai supindama jas iš paveikslo plokštumų.
Plokštuma – dar viena itin svarbi priemonė, dar viena išlaisvinto nuo vaizdavimo paveikslo dalis, čia gaunanti jei ne solo partiją, tai bent grojanti duetu kartu su spalva. Papildomoms plokštumoms sukurti ji naudoja koliažą – kartais metalo gabalėlius, o kartais tiesiog popierėlius, sudarančius paveikslo struktūrą. Tiek K. Zimblytei ir pakanka, kad sukurtų pasaulį, kreipiantį mūsų mintis metafizinių pamąstymų link. Paveikslo centre vertikaliai vienodu ritmu išdėlioti ir tarsi laiko paveikti atsilankstę lapeliai kalba pirmine vakarinės šviesos, medžio rievių kalba, kurią mes priimame savaime, dažnai neverbalizuodami savo pojūčių. Menininkė jungia tai, kas atrodo kaip priešybės: iš segmentų, dažniausiai stačiakampių, sudarytas ritmiškas sistemas,lyg mūsų racionaliojo pasaulio ženklus, ir minkštą virpančią tapybą, lyg pirminį chaosą, bazinius elementus – materiją ir laiką, tapusius vos pastebimu judesiu, amžinybę ir akimirką.
