Pakalbėkim apie meną

Vyriškas feminizmas ir plastikos drąsa

Tekstas: Birutė Pankūnaitė

LIDF 1650
Thomas Houseago. Moteris, 2007. Gipsas, kanapių pluoštas, geležinė armatūra, grafitas, 215,90 x 71,10 x 89,00 cm

Jo masyvi penkių kaukių skulptūra 2015 m. papuošė Rockefellerio aikštę Niujorke. Jis – vienas ryškiausių Los Andželo skulptorių, kurio kūrinius įsigyja garsūs pasaulio kolekcininkai. Jo karjera rūpinasi prestižinės galerijos, o tam, kad patenkintų darbų paklausą, jis samdo apie 20 asistentų. Pasak britų geltonosios spaudos, jo studijoje gyvenimo negandų sukeltą širdgėlą dailės pamokomis gydo Bradas Pittas, o jis pats niekada nepamiršta paminėti esąs tik imigrantas iš Europos, kuriam Kalifornijos žemė ir žmonės buvo palankūs. Pastaraisiais metais jis nuolat vieną po kitos rengia parodas ir vis dar turi svajonių: viena jų – nusipirkti žemės lopinėlį ir įkurti jame skulptūrų parką, nes, jo žodžiais, Kalifornijoje tai vis dar įmanoma.

Jis – tai menininkas Thomas Houseago, gimęs 1972 m. ir užaugęs Anglijoje, Lidse, pagyvenęs Olandijoje ir Belgijoje, o 2003 m. įsikūręs Los Andžele ir 2012 m. gavęs JAV pilietybę.

Visa tai įgyvendinti nebuvo labai lengva, tačiau šia faktologija pradedu tam, kad pabrėžčiau, jog lietuviškasis „Lewben Art Foundation“, įtraukęs į savo rinkinį Th. Houseago kūrinį „Moteris“, nestokoja ambicijų kaupti ne lokalaus, o plataus spektro kolekciją, tad renkasi ne marginalų darbą iš meninių autoriaus paraščių, kaip neretai nutinka vietiniams rinkiniams, o puikiai atspindintį geriausius skulptoriaus stiliaus bruožus. Šio menininko kūryba – ne lengvabūdė bravūra, o išties novatoriškas, gyvas, pulsuojantis organizmas, griaunantis ir iš naujo formuojantis skulptūros kaip klasikinio meno ir avangardo idėją, kvestionuojantis plastikos įpročius ir įterpiantis hibridiškumo.

Fondo rinkinyje esanti „Moteris“ – gana tipiškas Th. Houseago kūrinys, bylojantis jį esant feministu per se. Kodėl taip teigiu? Nes moters vaizdinys čia kalba ne „moteriškomis formomis“ kaip plastikos standartu, o gaivališka, vos vos apvaldyta, bet iki galo neapdorota ir monumentalia moters galia.

Figūroje žaidžia kubistinės Pablo Picasso pamokos, pirmapradis primityvumas ir skulptoriaus mėgstama trimatiškumo ir plokštumos dermė. Žvelgiant iš priekio, lengva apsigauti ir šią „Moterį“ palaikyti lengvai modifikuota, ekspresionistine tradicine skulptūra. Bet, apėjus ratu, pribloškia plastikos drąsa: kiekvienas rakursas vis kitoks, o iš nugaros ji regisi plokščia, kai akiplėšiškai ruduoja beveik į pat paviršių išnyrančios konstrukcijos armatūros, ryškėja į gipsą įmaišyto kanapių pluošto faktūra ir medinės kūno dalių plokštės. Tačiau ši drąsa ne avantiūristinė, o pagrįsta aštriu kūno plastikos – dekonstruotos ir vėl iš naujo surinktos – potyriu, įgudusiais pieštuko štrichais, tikslinančiais figūros judesius ir formas.

Piešimas. Gali atrodyti, kad jis piešia nerūpestingai ir atsainiai. Tačiau iš publikuotų interviu aiškėja, kad piešimas jam svarbus iš esmės. Piešia jis kiekvieną mielą dieną ir teigia, kad „tai ne pastanga, ne prievarta. Piešdamas aš nusiraminu ir susikoncentruoju, atrandu savo vietą, susitariu su pasauliu“. Piešiniai jam prilygsta intymiems dienoraščiams ar rankraščiams. Jo nuomone, jie yra pernelyg nuvertinta meninė forma.

Performatyvumas. Kaip ir kitos Th. Houseago skulptūros, „Moteris“ šiurkšti. Ji pradėta nuo geležies strypų konstravimo, ant jų klotas gipsas, kanapės, medinės dalys. Vėliau užbrūkšniuoti piešinio štrichai ir visa tai galutinai neužglostyta užbaigtumu. Akivaizdus nepaslėptas procesas, todėl viskas itin performatyvu. Menininkas turi paaiškinimą ir tam – meninę veiklą jis pradėjo nuo performansų.

Neužbaigtumas. Autorius, akivaizdu, puikiai išmano anatomiją, tačiau apsimeta nevykusiu mokiniu ir ardo įprastinės moters grožio sampratos kanonus. Kūno linkius jis formuoja negrabiai, nes ne tai svarbiausia. „Moters“ petys keistai ištinęs, rankos pernelyg ilgos, o ji pati, lyg griozdiškas vaiduoklis, neatitinka natūralių matmenų ir yra visa galva didesnė už žiūrovą. Menininkui rūpi šešėlių žaismas ir skulptūros tapybiškumas drauge su nuginkluojančiu meninės jėgos, ekspresijos, galingos struktūros pojūčiu. Galia ir energija, supjaustyta ir spinduliuojanti. Trapus pažeidžiamumas ir stiprybė. Tai, kas paprastai slepiama nuo žiūrovo akių kaip užkulisinis darbo etapas ar nestabili struktūra, čia su pasitikėjimu demonstruojama.

Šaltiniai. Stilistinės šaknys čia siekia senovės graikų, Afrikos, Amerikos, primityviųjų tautų meną, Renesansą ir ankstyvąjį modernizmą bei jo junginius su šiuolaikine dekonstruktyvistine estetika. Esama ir populiariosios muzikos ar kiborgų kultūros inspiracijų.

Th. Houseago intensyviai rengiamose pastarųjų metų parodose rodo ne vien sukapotas ir iš naujo surinktas masyvias figūras. Viena naujausių ir plačiai aptarinėjamų jo ekspozicijų – tapybos drobės, kuriose ryškus skulptūriškas pradmuo („Psichodeliniai broliai – piešti tapybos darbai“ („Psychedelic Brothers – Drawn Paintings“), Gagosian Gallery). Menininkas nesnaudžia ant laurų ir kasdien įrodinėja esantis kūrybingas. Užuot monotoniškai kūręs sėkmės replikas, tebeieško ir randa.

Kazimierz Alchimowicz „Keliaujantis prekeivis“ Teigiama ir teigianti
01 lt2 02 lt 03 lt 04 lt 05 lt 06 lt 07 08 09